Kaip dažnai mes savo gyvenimuose ieškome pripažinimo iš kitų. Ieškome pavyzdžių kaip kažkas turėtų būti daroma, kad būtų teisinga. Ir kaip dažnai nesusimąstome, jog būtent mes esame tie, kurie žino atsakymus į savo klausimus. Nėra taisyklių kaip teisingai atlikti vieną ar kitą veiksmą. Nes jeigu darysime taip kaip daro visi, nebūsime savimi. Kaip reikia būti savimi? Neieškoti pritarimo iš kitų.
Kai rašau, aš rašau taip kaip moku aš. Neieškau patarimų kokiu būdu turėtų būti parašyta knyga. Kartais į mano akiratį papuola informacija kaip tai daro kiti autoriai. Susirašo ilgą planą ir jo laikosi arba parašo tekstą, o kitą dieną tą pačią sceną aprašo iš naujo ir renkasi kuri yra geresnė. Susimąstau, jog ir man tikriausiai reikėtų taip daryti. Bet paskui pagaunu save klausiant: O kam? Kodėl turėčiau elgtis taip kaip kažkam geriau? Galbūt man geriau turėti minimalų planą galvoje ir tiesiog rašyti iš širdies. Ir tai kas ateina į galvą pirma visada bus geriau už tai kas ateina vėliau. Man užtenka žinoti ką būtent aš noriu pasakyti, visa kita ateina savaime.
Užaugusi ribų pasaulyje aš nuolatos turiu sau priminti, kad ribų nėra. Jos tik užfiksuotos mūsų galvoje visuomenės, tėvų, mokytojų ir aplinkos. Ribas mes susikuriame sau. Kodėl? Kad būtų tvarka... Tikriausiai... Tačiau nesuprantu kodėl reikėtų riboti kūrybiškumą, meniškumą, išsimokslinimą, pažinimą ir daug kitų dalykų, kurie neša tik pridėtinę vertę? Ir vis dėlto mes sakome savo vaikams - rašytojas negali išgyventi iš savo darbo. Turi būti labai geras dailininkas, jeigu norėsi iš to išgyventi. Sakant su tokiu nusiteikimu, lyg tas vaikas niekada negalės būti toks geras. Kodėl mes taip žiauriai skaudiname savo pačių ateities kartas galvodami, jog iš tikrųjų bandome juos apsaugoti nuo nusivylimo vėliau? Bet žinote geriau trumpi nusivylimai ir bandymas, bandymas, bandymas kol pavyks nei nuolatinis nusivylimas gyvenimu darant kažką ką daryti reikia dėl geresnio gyvenimo. Kuris kaip žinia taip ir neateina viduje nejaučiant pasitenkinimo savimi.
Aš bandau... Vėl ir vėl. Vėliau nei turėjau tai daryti, bet geriau dabar, nors ir pučiant prieš visus įmanomus lediniu vėjus, bet jaučiant pasitenkinimą savimi. Aš klausau vidinio savo balso. Nežinau kas iš to išeis, bet man užtenka ir proceso, kuris veža.
Žinoma, daug lengviau būtų daryti tai ko iš žmogaus tikisi visuomenė. Darytai tai kas kitus nuramintų ir padarytų laimingais. Nes tada nereikėtų aiškintis kodėl visada turi viską taip apsunkinti (tų kitų nežinomųjų požiūriu). Bet, žmogau, jie niekada negyvens tavo gyvenimo. Niekada nebus tokie stiprūs ar spilni koks esi tu. Nes jie kovoja su savo kovomis ir savo baimėmis. Jiems tavo pasaulis svetimas, net jeigu jie yra patys artimiausi tau žmonės (o kažkodėl būtent artimiausi žmonės išdėlioja mums sunkiausias kliūtis gyvenime). Tik tu esi savo gyvenimo valdovas ir tik tu vienas renkiesi sostą. Tad rinkis vadovaudamasis savo protu, o ne patarėjų. Nors kaip ir kiekvienam valdovui protingi žyniai yra visada reikalingi, bet sprendimo atsakomybė ir jo pasekmės vis tiek atitenka karaliui. Tad rinkis patarėjus ir pasirinkimus atsakingai. Nes tik tau su jais reikės gyventi.
Aš tikiu pasirinkimo galia vidiniame pasaulyje be taisyklių.
