Aš bijojau, jog tai ką sugebu niekam neįdomu. Bet galbūt yra
ne visai taip? Aš bijojau, kad tai ką žinau, žino ir kiti. Bet galbūt ne visai?
Nes jeigu yra dalykų, kurių nežinau, yra ir dalykų, kurių nežino kiti. Ir
galbūt bent dalies tų dalykų, kuriuos aš žinau, nežino kiti ir jiems gali būti
įdomu? Aš bijojau išlįsti iš savo kiauto, nes o kas jeigu padarysiu klaidų? Bet
juk kelios klaidos nesugadins esmės to ką norėjau pasakyti. O aš pasakyti noriu
daug ir kasdien. Bet tada bijau, jog nebus klausytojų. O gal netgi blogiau,
mano klausytojai bus patys didžiausi mano kritikai ir aš neturėsiu jėgų
atsilaikyti tai kritikai. Neatsimenu kuriuo savo gyvenimo momentu taip pradėjau
visko bijoti. Dabar aš vieną po kitos įveikinėju savo baimes. Kritikos vis dar
bijau. Ir gali būti taip, jog bijosiu jos visą savo gyvenimą. Bet išklausiusi
kritikos su laiku suvokiu, jog galiu atsakyti. Galbūt pirmomis akimirkomis mano
atsakymas būna piktas, spontaniškas ir karštas, bet aš moku palaukti. Palaukiu
ir tada suvokiu, jog ta kritika nebūtinai buvo bloga lemianti. Ji skirta tam,
kad pasitaisyčiau ir tobulėčiau, tad vėliau mano atsaku tampa padėka ir
pastangos būti geresne iškeliant galvą ir nebijant kitos kritikos. Nes jos
tikrai bus, o aš esu stipri, kad atsilaikyčiau. Juk kas blogiausio gali
nutikti?
